Delia Derbyshire „Doctor Who“ natas matavo juostos ilgiu
„Doctor Who“ tema prasidėjo skaičiavimu. Ronas Graineris parašė partitūrą, o Delia Derbyshire kartu su Dicku Millsu 1963 m. pavertė ją garsu. Derbyshire prisiminė, kad pirmiausia natas teko išversti į ciklus per sekundę, o jų trukmę – į colius juostos, bėgančios 15 colių per sekundę greičiu.
Markas Ayresas, nagrinėjęs išlikusias temos juostas, aprašo, kad kiekvieną garsą pirmiausia reikėjo pagaminti atskirai: generatoriais ir kita matavimo aparatūra, tada įrašyti. Aukštį derino leisdami juostos kilpą skirtingu greičiu, garsumą – perrašydami natą skirtingais lygiais. Paskui kiekvieną natą nupjovė iki reikiamo ilgio ir suklijavo į savo liniją: pagrindinio boso, boso slydimų, melodijos, šnypštimo, kylančių šuolių, „burbulų“ ir „debesų“. Ayreso nuomone, viena iš dviejų boso linijų yra užgautos stygos įrašas.
Daugiakanalio magnetofono nebuvo. Kiekvieną liniją dėjo ant atskiro aparato, visus paleido vienu metu ir sumaišė jų signalus; jei aparatai išsiderindavo, viską pradėdavo iš naujo, kartais patrumpindami juostą. Derbyshire prisiminė, kad dviejų vienodu greičiu veikiančių magnetofonų tada nebuvo, o sinchronizavimą pavadino „košmaru“.
Bet būtent dėl to jai ir patiko pirmoji temos versija: joje partijos „niekada visiškai nesutampa“. Pasak jos, tarsi „viena laiko dimensija tempiasi prieš kitą“.
Pridėtas originalus 1963 m. titrų įrašas iš oficialaus „Doctor Who“ kanalo, ne vėlesnė aranžuotė. Pasiklausykite, ar girdite, kaip linijos lyg traukia viena prieš kitą.