Maxo Richterio „Sleep“: klausytojui nebūtina išbūti budriam
Sukurti muziką miegui ir pačiam prie jos užmigti nėra tas pats. Maxas Richteris 2015 metų interviu Emmai Robertson sakė, kad klausydamasis vis tiek galvotų apie garso dažnių korekciją ir reverberaciją. Kūrėjo ausis nenori baigti darbo.
„Sleep“ sumanyme svarbiausias vis dėlto klausytojas. Oficialiame projekto puslapyje Richteris rašo, kad viliasi, jog klausydamiesi žmonės užmigs. Maždaug aštuonių valandų kūrinys pakeičia įprastą koncertinį susitarimą: nereikia visą laiką įrodinėti savo dėmesingumo.
Tačiau kūrėjui tokia laisvė nereiškia trumpesnio darbo. Pokalbyje Richteris mini maždaug valandos trukmės įrašo dublius ir trijų valandų suvesto garso eksportą. „Pulsas tikrai lėtas“, – sako jis ir priduria, kad beveik tenka nusileisti iki to tempo.
Trumpa „Dream 1“ dalis supažindina su kūriniu, bet neatstoja visos nakties sumanymo. Pats Richteris, jo žodžiais, klausydamasis negalėtų išjungti kūrėjo ausies, o klausytojams linki užmigti.