Pärto „Spiegel im Spiegel“: kodėl melodija vis grįžta į la
1978 m. smuikininkas Vladimiras Spivakovas užsakė Arvo Pärtui kūrinį smuikui ir fortepijonui. Tų pačių metų gruodį Maskvos konservatorijoje jis kartu su pianistu Borisu Bechterevu atliko kūrinio premjerą.
Medžiagos čia nedaug: solo instrumento melodija ir trijų natų fortepijono pritarimas. Melodija prasideda dviem natomis, su kiekviena nauja fraze pridedama dar viena, o po kiekvieno nutolimo grįžtama į la – pasak kompozitoriaus, tarsi „sugrįžimas namo po buvimo kitur“. Kylančią frazę visada seka ją atspindinti besileidžianti. Iš to ir pavadinimas, išvertus – „Veidrodis veidrode“.
Arvo Pärto centras pažymi, kad šis iš pažiūros paprastas kūrinys atlikėjui kelia didelį iššūkį. Pärtas mano, kad pirmiausia muzikantas turi turėti ką pasakyti: „Visa, kas nereikalinga, turi būti palikta nuošalyje“. Kaip kompozitorius rašydamas turi sumažinti savo „aš“, taip ir muzikantas, grodamas, turi jį pastatyti į šalį.
ECM albume „Alina“, įrašytame 1995 m. liepą Frankfurto Festeburgkirche ir išleistame 1999 m. spalio 15 d., „Spiegel im Spiegel“ skamba tris kartus: 10:36, 9:12 ir 9:48. Nuoroda veda į pirmąjį įrašą su Spivakovu ir pianistu Sergej Bezrodny. Klausykite, kada melodija vėl atsiduria ties la, o fortepijonas lieka šalia – pasak Pärto, tarsi angelas sargas.
Šaltinis: Arvo Pärto centro aprašas „Spiegel im Spiegel“ ir ECM Records albumo „Alina“ puslapis ↗